- skėtrioti
- skėtrióti, -iója, -iójo, Š, DŽ, Jd, Skrd, skė́trioti, -ioja, -iojo NdŽ; Ser 1. intr., tr. skėsčioti, sklaidyti, mosuoti (rankomis): Nuogąstaudama ir skėtriodama rankomis, Deveikienė ėmė pasakoti viską iš eilės rš. Skė́trioja su rankom kap melnyčia Gs. Sužeistasis sunkiai dejavo ir lyg ką gaudė rankom, nuolat skėtriodamas aplink save A.Vencl. Ko tu čia skėtrióji, da lempą numesi! Šn. Visada tave matydavau gyvą, paslankų, skėtriojantį, kitiems teisybę poškinantį ar dėstantį, bet niekad, rodos, nesu matęs tavęs rankas nuleidusio ar nusiminusio J.Jabl. Kalbėk kaip žmogus, kam dar tas rankas skėtrióji! Žvr. | Tarp sodybų ir pelkių vien užmirštas senas malūnas kaip vaiduoklis skėtrioja ir girgžda mediniais sparnais A.Vencl. | prk.: Dėl tos pačios priežasties ir sintaksės kurse mokytojas negali be reikalo skėtrioti (be saiko naudotis) mokykloje tuščiomis taisyklėmis J.Jabl. | refl.: Vyrai ėmė karštėti, rėkti ir skėtriotis rankomis rš. Skėtriójasi lyg kvailas Vdžg. | prk.: Jaunesnis labai mėgdavau skėtriótis (atlikti kokį vaidmenį, rodytis) scenoje Žg. ║ refl. plaikstytis: Nuo jos pačios galvos nuplėšta skarelė skėtriojosi liepos šakose rš. 2. intr. VoL227, Erž, Jrb menk. eiti, plačiai rankomis mosuojant ar išsižergus: Kur čia skėtrióji per laukus? Kt. Ko dabar skėtrióji kaip girtas patvoriais Skr. Raulas po aslą skėtriodamas rėkavo Ašb. Skėtriója kaip mažas vaikas Igl. 3. intr. Slv ieškoti priekabių, širsti: Ko čia dabar skėtrióji – pats kaltas! Alk. Aš matau, kad jis per daug pradeda skėtrioti J.Jabl. Kritikuodamas stengsiuosi būti atsargus, neskė́triosiu DŽ. \ skėtrioti; atskėtrioti; išskėtrioti; nuskėtrioti; paskėtrioti; parskėtrioti; razsiskėtrioti; suskėtrioti
Dictionary of the Lithuanian Language.